Geriausi ir blogiausi ingredientai dantų pastose

Dantų pasta – viena svarbiausių dantų ir burnos priežiūros priemonių. Ji kartu su dantų šepetėliu padeda pašalinti maisto likučius, bakterijas ir prilipusias apnašas nuo dantų paviršiaus bei efektyviai išvalyti dantis. Todėl ši priemonė yra labai svarbi burnos higienos dalis. Be to, dantų pasta palieka burnoje malonų švaros jausmą ir suteikia gaivų burnos kvapą.

 

Į ką atkreipti dėmesį renkantis dantų pastą?

Renkantis naują dantų pastą, lengva pasimesti, nes pasiūla šiandien yra tikrai labai didelė. Pirmiausia, svarbu žinoti, kokia pasta jums reikalinga. Tai priklauso nuo jūsų dantų ir dantenų būklės, problemų, ligų.

Pavyzdžiui, neturinčiam jokių dantų ir dantenų problemų, dantų pasta tiks įprasta, skirta kasdienei dantų priežiūrai, o štai žmogui, po neseniai atliktų chirurginių intervencijų ar gydymo, gali būti reikalinga specializuota, atsižvelgiant į atliktas procedūras. Žmogus, kenčiantis nuo itin jautrių dantų ir kraujuojančių dantenų, turėtų rinktis būtent tokiems dantims skirtą švelnią, neabrazyvią ir nedirginančią dantų pastą. Tiems, kas neseniai atliko profesionalų dantų balinimą, spalvos palaikymui galėtų rinktis balinančią dantų pastą. Visas dantų pastas, nepriklausomai nuo jos tipo, galite rasti čia.

Kitas itin svarbus aspektas – sudėtis. Todėl parengėme trumpą gidą, kuriame į atskiras lentynėles sudėliojome geriausius ir blogiausius ingredientus – kad renkantis naują dantų pastą žinotumėte, ko jos sudėtyje ieškoti arba vengti.

 

Kodėl dantų pastos sudėtis yra svarbi?

Dantų pastų yra labai daug, bet jų veiksmingumas nėra vienodas. Etiketės žada viską – nuo dantų balinimo iki jautrumo mažinimo. Vienos atlieka tai, ką žada (pavyzdžiui, mūsų klientų mėgstamiausia Opalescence, skirta dantų balinimui, bet dauguma žmonių pernelyg nesigilina į dantų pastos sudėtį ir renkasi paprastai pagal poreikį pageidaujamam rezultatui gauti.

Kodėl svarbu gebėti įvertinti produkto sudėtį? Nes supratimas, kas iš tikrųjų yra dantų pastos tūbelėje, gali padėti nepermokėti už produktą, kuris galimai neduos realios naudos, kurios yra tikimasi.

 

Kokie ingredientai turėtų būti dantų pastoje?

Geros dantų pastos sudėtyje galima rasti šiuos ingredientus:

Fluoras (dar etiketėse žymimas kaip fluoridas ar natrio fluoridas). Fluoras stiprina dantų emalį ir padeda apsaugoti dantis nuo ėduonies. Nors kartais pasirodo nepagrįstų teiginių, kad fluoras, esantis dantų pastoje, yra kenksmingas, iki šiol atlikti moksliniai tyrimai šių teiginių nepatvirtina. Fluoras kol kas išlieka patikimiausia priemone apsisaugoti nuo ėduonies.

Hidroksiapatitas. Šis komponentas, ypač nano formos, yra naudingas dantų remineralizacijai, mažina jautrumą, užpildydamas mikroskopines emalio ertmes ir poras, atlieka antibakterinį darbą – neleidžia bakterijoms prilipti, taip pat padeda kovoti su ėduonimi, šviesina dantų paviršių ir yra natūrali, su organizmu biologiškai suderinama medžiaga, tinkama net ir kenčiant nuo burnos sausumo.

Cinko citratas. Tai vienas dažniausiai naudojamų ingredientų, kuris padeda pašalinti ant dantų besikaupiančias apnašas. Tai itin efektyvus ir vertingas ingredientas, kovojant su tokiomis problemomis kaip dantenų ligos.

Kalio nitratas. Jis padeda mažinti dantų jautrumą remineralizuodamas dantis ir uždarydamas smulkius kanalėlius dantų emalyje. Veiksmingas ir saugus, tačiau svarbu žinoti, kad norint pajusti poveikį, dantų pastą su kalio nitratu būtina naudoti reguliariai.

Kalcio karbonatas. Švelni abrazyvinė medžiaga, kuri padeda pašalinti paviršines dantų dėmes. Jei dantų pasta siūlo natūralų balinimo efektą ar pašalinti dėmes, likusias nuo dažančio maisto, gėrimų ar nikotino, labai tikėtina, kad tai būtent šis ingredientas.

Vandenilio peroksidas. Bene geriausiai žinomas kaip dantis balinantis ingredientas, tačiau gerokai stipresnis nei minėtas kalcio karbonatas. Jis gali padėti pašalinti paviršines dėmes, bet jei yra naudojamas didesnėmis koncentracijomis, kyla rizika pažeisti dantų emalį. Todėl stiprias balinimo priemones su šia medžiaga reikėtų naudoti tik leidus ir eigą prižiūrint odontologui.

 

Kokių ingredientų dantų pastoje reikėtų vengti?

Natrio laurilsulfatas (SLS). SLS dažnai randamas dantų pastų sudėtyse, nes sukuria putojimą, kuris suteikia įsivaizduojamą švaros ir gaivumo pojūtį. Nors SLS turi tam tikrų privalumų, pavyzdžiui, padeda atkelti nuo danties paviršiaus ir lengviau pašalinti apnašas, tyrimai rodo, kad ilgainiui ši medžiaga gali smarkiai dirginti burnos gleivinę. Dėl to gali atsirasti skausmingų burnos opelių, burnos sausumas. Būtent dėl šių nepageidaujamų poveikių gamintojai vis dažniau keičia SLS į natrio laurilsarkozinatą tiek dantų pastose, tiek burnos skalavimo skysčiuose.

Triklozanas. Daug metų triklozanas, kuris yra antibakterinė ir antimikrobinė cheminė medžiaga, buvo plačiai naudojamas asmens higienos priemonėse, įskaitant dantų pastas, ir pesticiduose. Dantų pastose šis ingredientas buvo naudojamas siekiant apsaugoti nuo dantenų ligos gingivito. Tačiau šiandien kyla rimtų abejonių dėl triklozano saugumo žmogaus sveikatai, ypač dėl to, kad nedidelė jo dalis yra absorbuojama organizmo. Triklozanas siejamas su neigiamu poveikiu endokrininei sistemai, odos dirginimu, alergija, jis pasižymi toksinėmis savybėmis. Triklozane pasitaiko pavojingų priemaišų – dioksinų ir chloroformo. Nors ingredientas yra ribojamas Europos Sąjungoje ir jo kiekis dantų pastose negali siekti daugiau 0,3 proc., o burnos skalavimo skysčiuose 0,2 proc., tačiau ingredientų sąraše pastebėjus triklozaną verčiau paieškoti alternatyvos be jo.

Dirbtiniai saldikliai. Daugelyje, ypač pigesnio segmento, dantų pastų sudėtyje dar vis naudojami dirbtiniai saldikliai – kad pastos skonis būtų malonesnis. Nors jie iš principo nėra tokie kenksmingi dantims kaip įprastas cukrus, vis dėl to ilgalaikis jų vartojimas gali kelti rimtą riziką bendrai sveikatai. Vienas geriausiai žinomų saldiklių aspartamas naudojamas maisto produktuose, vaistuose, gaiviuosiuose gėrimuose ir dantų pastose. Laikui bėgant mokslininkai pradėjo kelti klausimus dėl jo saugumo, galimų šalutinių poveikių ir ryšio su sisteminiu uždegimu. Nors aspartamas ir sacharinas siejami su mažesniu kalorijų suvartojimu ir lėtesniu svorio augimu, tyrimai rodo, kad net ir nedideli šių saldiklių kiekiai gali didinti gliukozės kiekį kraujyje, skatinti atsparumą insulinui ir sudaryti palankias sąlygas kenksmingų bakterijų augimui. Ilgalaikis sacharino vartojimas taip pat siejamas su sutrikusia inkstų ir kepenų veikla.

Puiki alternatyva dirbtiniams saldikliams – ksilitolis. Tai natūralus produktas, dar vadinamas beržų cukrumi, kuris turi natūralaus saldumo ir yra sparčiai populiarėjantis ingredientas burnos priežiūros priemonėse ne tik dėl jo. Ksilitolis taip pat aktyviai slopina ėduonį sukeliančių bakterijų dauginimąsi, nes jos nesugeba jo metabolizuoti. Dėl to sumažėja rūgščių gamyba burnoje ir stabdomas apnašų formavimasis.

Be to, ksilitolis padeda palaikyti tinkamą burnos pH balansą, skatina seilių išsiskyrimą ir prisideda prie dantų emalio remineralizacijos. Skirtingai nei dirbtiniai saldikliai, jis nekelia gliukozės kiekio kraujyje ir nėra siejamas su sisteminiu uždegimu ar medžiagų apykaitos sutrikimais. Būtent todėl ksilitolis laikomas vienu saugiausių ir veiksmingiausių ingredientų šiuolaikinėse burnos priežiūros priemonėse. Bene populiariausi mūsų produktai su ksilitoliu sudėtyje – kramtomosios gumos ir pastilės. Vartojant juos tarp valgymų galima lengviau palaikyti burnos higieną, švarą ir gaivą.